pusšutis

pùsšutis, -ė adj. (1) 1. ne visai iššutęs, išviręs: Kai tiek daug žmonių, tai tokius pùsšučius valgius duoda Gs. Bur bur bur bulves pùsšutes jau pila nusunkus Bgt. ║ prastai iškepęs, pusžalis: Duona pùsšutė Šn. 2. prastai išdžiūvęs, drėgnas: Iš alksnyno visada toks pùsšutis šienas Gs. Ka nėr pagados, tai reik pùsšutį šieną vežt Gs. 3. B, MŽ, A1884,243, K, Alk, Grž, Kair puskvailis: Ko čia žaimojys kaip pùsšutis! Trk. Pùsšutis toks yr i lipa sienoms Rdn. Tai pùsšutei ką sakai, užmiršta Krš. ║ pusgirtis, įkaušęs: Pareina pareina tėvulis jau pritemus – ugi, pùsšutis Plv.